Kaip aš vagį šėriau (2015.11.07 žūklė)

Kol karpinės meškerės padžiautos, plūdinikė džiugina sielą ir atpalaiduoja po savaitės darbų. Neskubėdamas išgeriu rytinę kavą, į vieną ranką pora sportinukių, į kitą kibirai su pašarais, laiptais žemyn į auto ir už valandžiukės aš jau ant "Didelės žuvys" tvenkinio kranto.
Trumpas pasiruošimas: juodas Dynamite'o pašaras suvilgytas ir prasijotas. 6 metrų sportinė meškerė išskleista, sistemėlė pritvirtinta. Viskas, tik mesk ir gaudyk. Pradžiai keletas plūdės pravedimų be jokio šėrimo, bet jokio plūdės niurktėlėjimo nesulaukiu. Pradedu šerti. 5-7 saujeles jauko su uodo truklio lervom iškart  keičia situaciją. Kuojos iškart sureaguoja, tiesa, nedidukės, bet smagiai nardina lengvą plūdelę.
Kad man nebūtų liūdna kur buvęs kur nebuvęs prisistato man pažįstamas katinukas, geriau žinomas žuliko vagiuko pravarde. Kodėl aš apie jį taip blogai? O todėl, kad prieš keletą savaičių karpiaujant likau be vakarienės, nes mano dešra tiesiai iš palapinės nuo stalo dingo ne be šio gražuolio pagalbos. Ištraukiu eilinę kuojytę ir savo negrabiom rankom nepataikau į tinklelį ir čia į pagalbą man atėjo Juodis. Maža žuvytė mikliai atsiduria jo nasruose ir trakšt trakšt tik kauliukai jos sutraška. Na, ką darysi, toks jau jos likimas. Toliau traukiu vieną po kitos žuveles, jaukas puikiai veikia, kiekvienas metimas lydimas kibimu ir ištraukta žuvele. Na ką, sėkme reikia dalintis. Didesnės eina į tinklelį, mažesnės katinukui į skrandį.
Dvi žuvelės iš vandens, jauko saujelė į žūklavietę. Eilinis kibimas ir perlinkęs kotas rodo, kad ant kablio kažkas stambesnio. Visai neblogi karšiukai susigundė uodo truklio lervos ir musės lervos sumuštiniu. Puiku. Sotus katinukas jau dingo, palikdamas mane mėgautis karšiukų kibimais.